Braškių auginimas
Dirva ir augimo vieta.
Braškės geriausiai auga atviroje, saulėtoje vietoje. Braškynui tinkamiausia derlinga, puri, laidi drėgmei, švelniai rūgšti ar neutralios reakcijos (pH 5,8–6,5) humusingų priesmėlių ir priemolių dirva, kur gruntinis vanduo ne arčiau kaip 0,7 m nuo paviršiaus. Labai rūgšti dirva kalkinama ne vėliau kaip prieš metus iki braškių sodinimo. Augalus netinka sodinti lauko įdubose (lomose), kur pavasarį telkšo vanduo, tokioje vietoje braškės užmirksta ir uogos labai pūva.
Priešsėliai ir sėjomainos.
Braškes tinka auginti po burokėlių, morkų, ridikėlių ir salotų. Netinka sodinti po
gėlių, sėklojų, pupelių, pomidorų, agurkų, bulvių ir kitų augalų, po kurių lieka stambios atliekos (vėlyvieji kopūstai, kukurūzai, kardeliai). Braškės į tą pačią vietą sodinamos po 3–4 metų.
Dirvoje, kurioje keletą metų augo braškės, prisiveisia daug piktžolių, ypač daugiamečių, atsiranda specifines ligas sukeliančių parazitų. Be to, braškės per kelerius metus iš dirvos pasisavina joms reikalingas maisto medžiagas. Po jų sėjami trumpos vegetacijos pašariniai augalai – aliejiniai ridikai (tai žalioji trąša), jie apariami rudenį ir pasėjami žieminiai rugiai, kurie apariami pavasarį. Tinka sėti serenčius, krapus. Trumpos vegetacijos augalus per metus galima sėti 2 kartus. Tai padeda sunaikinti piktžoles, pagausėja organinių medžiagų, pagerėja dirvos struktūra.
Laikantis sėjomainos, braškės augs sveikos ir labai retai savo sklype reikės jas „gydyti nuo ligų“, purkšti fungicidais.
Žemės paruošimas.
Dirva išlyginama, sulėkščiuojama, suariama (ar sukasama, jei nedidelis plotelis), sunaikinamos daugiametės piktžolės, prieš sodinimą patręšiama bechlorėmis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais su mažu azoto, didesniu fosforo ir kalio kiekiu. Vėliau papildomai tręšti reikės labai nedaug. Jų negalima pertęšti, ypač jos jautrios azoto trąšoms. Pertręštos braškės augina per daug vešlią lapiją, labai sutankėja, praranda atsparumą ligoms, labiau pūva uogos.
Sodinimo laikas.
Braškės sodinamos balandžio antroje pusėje (kartais ir gegužės pradžioje, priklauso nuo oro sąlygų ir drėgmės dirvoje) arba rugpjūčio viduryje. Sodinami su trim lapais tik sveiki daigai, šiek tiek giliau negu augo daigyne, į drėgną dirvą, po to palaistomi vandeniu. Kad geriau daigai prigytų, prieš sodinimą jų šaknys pamirkomos molio ir mėšlo tyrėje (grietinės tirštumo).
Po sodinimo augalai mulčiuojami durpėmis arba smulkintų medžių žievių mulčiumi, kad greičiau prigytų ir mažiau augtų piktžolės. Prigijusias braškes mulčiuojant šiaudais, uogos būna švarios, mažiau veisiasi piktžolės. Kad uogos anksčiau sunoktų, lysvės (ar eilėmis sodintas didesnis plotas) mulčiuojamos juoda plėvele, taip pat bus mažiau piktžolių.
Sodinimo atstumai.
Daigai sodinami eilėmis (0,8×0,3–0,4 m) – rečiau sodinamos linkusios pūti ir vešliau augančios braškių veislės: ‘Dukat‘, ‘Venta‘, ‘Senga Sengana‘, juostomis (0,5×0,3 m) ir kaip kilimas (1,0×0,5 m) – visiems iš ūsų išaugusiems daigams leidžiama įsišaknyti (tinka auginti veislę ‘Honeoye‘).
Braškyno tręšimas.
Braškynas tręšiamas 2–3 kartus per sezoną. Jaunas braškynas tręšiamas, kai išaugo 1–2 jauni lapeliai balandžio pabaigoje – gegužės pirmomis dienomis ir birželio viduryje kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais (10–10–20 arba 8–12–23) 4 kg/vienam arui, jei nebuvo tręšta prieš sodinimą, o jei buvo tręšta – papildomai tręšiama nedaug.
Derantis braškynas tręšiamas anksti pavasarį ir birželio viduryje kompleksinėmis trąšomis (10–10–20 arba 8–12–23) po 6 kg/vienam arui.
Esant šalnų pavojui, iš vakaro braškės nupurškiamos 0,2 proc. Fainal Kalio tirpalu (2 l/ha), tuomet nupurkšti augalai nepažeidžiami šalnų.
Formuojantis žiediniams pumpurams, žydėjimo metu ir iki derėjimo 1–2 kartus braškės purškiamos per lapus 0,2 proc. Boramin Ca tirpalu. Šis preparatas padeda susiformuoti didesniam užuomazgų kiekiui, padidina žiedadulkių aktyvumą ir užtikrina uogų kokybę. Nuėmus derlių, braškės tręšiamos kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais – 4–6 kg/vienam arui.
Braškės nuo įvairių puvinių purškiamos fungicidu Signum 0,4 l/ha. Juo galima purkšti ir žydėjimo metu, ir derėjimo pradžioje, nes preparato karencija, tik 3 dienos.
Priežiūra.
Piktžolės naikinamos purenant tarpueilius, ravint, mulčiuojant ar purškiant herbicidus (jei auginami dideli plotai). Jauni braškynai purškiami po savaitės po sodinimo – 1,5 l/ha Betanal Progres AM (naikina vienmetes dviskiltes piktžoles), vėliau 0,35 kg/ha Lontrelu (naikina daugiametes piktžoles: kiaulpienes, dirvines pienes, ramunes).
Derantys braškynai anksti pavasarį ar nuėmus derlių purškiami 2–3 l/ha Betanal Progres AM, vėliau 0,5 kg/ha Lontrelu.
Nuėmus derlių, braškių kereliai turi išauginti naują, vešlią lapiją, senų lapaų pjauti nebūtina. Lapai pjaunami tik ligotuose, kenkėjų apniktuose ir piktžolėtuose braškynuose. Pjaunama tuoj po derliaus nuėmimo ne žemiau kaip 5 cm virš ragelių. Visi kiti braškyno priežūros darbai atliekami nupjovus lapus.
Uogoms nokstant, braškių kereliai beveik neauga. Nuėmus derlių, pradeda intensyviai augti nauji lapai, ūsai, šaknys, o vėliau ir nauji rageliai. Kereliai vešliai auga nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Tada braškes reikia papildomai tręšti ir laistyti. Po to augimas sulėtėja ir prasideda žiedinių pumpurų formavimasis, kuris tęsiasi iki vegetacijos pabaigos ir kitą pavasarį. Vėliau pradėjus laistyti ir tręšti, lieka mažiau laiko žiedinių pumpurų susidarymui ir kitų metų uogų derlius bus mažesnis.
Laistymas.
Braškių šaknys auga dirvos paviršiuje, todėl augalai jautrūs drėgmės trūkumui, būtina juos laistyti. Iki žydėjimo laistoma 1–2 kartus, kai auga uogos 2–3 kartus ir nuėmus derlių 1–2 kartus. Braškynas laistomas vakare ar naktį, kad dieną augalai galėtų apdžiūti, nesusidarytų palankios sąlygos puviniams.