Durpės – organinės kilmės medžiaga, susidariusi iš augalijos liekanų. Dėl vandens pertekliaus ir oro trūkumo augalų liekanos konservavosi ir kaupėsi. Natūralios durpės pagal susidarymo sąlygas skirstomos į aukštapelkines ir žemapelkines.
Aukštapelkių durpės dažniausiai susidaro iš didžialapių durpinių samanų (Sphagnum) liekanų. Dėl savo savybių – purumo, gero vandens ir oro pralaidumo, savybės sulaikyti maisto medžiagas, sterilumo durpės yra nepakeičiama žaliava substratų – augalų augimui naudojamų mišinių gamybai.
Žemapelkinėms durpėms priskiriamos samaninės, žolinio tipo durpės bei durpės, turinčios daug medienos. Dėl kaitrumo, kurį įtakoja medžio liekanos, iš žemapelkinio tipo durpių gaminame ypač geros kokybės durpes kurui.
Durpių spalva atspindi augalų liekanų susiskaidymo laispnį, kuris apibūdinamas pagal von Posto skalę ir yra nuo H1 iki H10. (pav.).
Pagal susiskaidymo laipsnį durpės skiriamos į silpnai susiskaidžiusias, vidutiniškai su suskaidžiusias ir stipriai susiskaidžiusias durpes.
Siekiant užtikrinti gaminamų bei parduodamų durpių kokybę bei pirkėjų patogumui, UAB „Durpeta“ gaminamas durpes skirsto į 4 kategorijas:
Kategorija A: šviesios, durpių skaida iki H3 (iki 32 proc);
Kategorija B: rudos, durpių skaida iki H5 (iki 42 proc);
Kategorija C: juodos, durpių skaida iki H6 (iki 62 proc);
Kategorija D: ypač juodos, durpių skaida iki H6 (iki 85 proc);
Visų kategorijų durpes pokuojame į skirtingos talpos didmaišius, maišus.
Šviesios durpės
Tai gelsvai rudos spalvos durpės, kurių augalinės medžiagos susikaidymas nėra itin didelis, o augalinės liekanos dar gerai matomos.
Rudos durpės
Praktikoje rudosios durpės dažnai vadinamos pereinamojo tipo durpėmis, kurios yra žemesnemiame pelkės sluoksnyje nei šviesios durpės.
Juodos durpės
Pagrindinė juodų durpių savybė yra ta, kad tai yra stipriai suirusios durpės (von Post H6-H7) todėl augalų
auginimo proceso metu jos nebesiskaidys.
Ypač juodos durpės
Juodosios durpės yra giliausias ir seniausias sluoksnis durpynuose.